Jeigu reikėtų išrinkti vieną temą, apie kurią žmonija kalba nuo pačios civilizacijos pradžios, tai neabejotinai būtų amžius. Ne gimtadieniai ar jubiliejai, o būtent amžėjimas – tas lėtas, bet atkaklus gyvenimo pulsas, kuris pradeda keisti mūsų kūną daug anksčiau, nei norime tai pripažinti. Nors iš išorės pirmieji pokyčiai atsiranda apie trisdešimtuosius metus, mokslas rodo, kad senėjimo programa pradeda veikti gerokai anksčiau – tyliai, ritmingai ir... labai apgalvotai.
Šiandien vis dažniau girdime apie genetiką, antioksidantus, streso valdymą ir gyvenimo būdą. Tačiau mokslininkai vis dažniau grįžta prie to, kas buvo beveik pamiršta – mažytės, gilios mūsų smegenų struktūros, vadinamos kankorėžine liauka, kuri kadaise buvo laikoma „sielos buveine“. Modernus mokslas tokio mistiškumo jai nebepriskiria, tačiau vieną dalyką pripažįsta visi be išlygų: ši liauka leidžia suprasti daug daugiau apie amžėjimą, nei manėme iki šiol.
Kankorėžinė liauka: mūsų vidinis laiko matuoklis
Kankorėžinė liauka yra tarsi mažytis kūno dirigentas. Ji reguliuoja augimą, brendimą ir siunčia signalus, kada mūsų organizmui verta sulėtinti tempą. Svarbiausia – ji gamina melatoniną, hormoną, kuris ne tik padeda mums užmigti, bet ir veikia kaip vienas stipriausių žinomų antioksidantų.
Būtent melatoninas, pasak pastarųjų metų mokslinių tyrimų, gali būti ta medžiaga, kuri paaiškina, kodėl vieni žmonės sensta greičiau, o kiti lėčiau, ir kodėl mūsų kūnas kartais ima prarasti jaunatvišką atsparumą.
Su amžiumi kankorėžinė liauka pamažu silpsta. Melatonino išsiskiria mažiau, o organizmo gebėjimas saugotis nuo oksidacinio streso – vienos pagrindinių amžėjimo priežasčių – pradeda menkti. Tai natūralu. Tačiau klausimas, kurį šiandien užduoda mokslas, – ar tikrai tai neišvengiama?
Kai eksperimentai su pelėmis sujaukia mūsų įsivaizdavimą apie senėjimą
Viename iš žymiausių eksperimentų buvo ištirti du pelių grupių pasauliai: jaunos, vos kelių mėnesių amžiaus pelės ir seni, 18 mėnesių pelės – gyvūnai, kurių gyvenimo kelias jau artėjo prie pabaigos. Mokslininkai nusprendė atlikti, regis, paprastą, bet iš tiesų radikalų veiksmą: perkelti kankorėžines liaukas iš vienos grupės į kitą.
Rezultatai nustebino net tyrėjus. Jaunos pelės, gavusios seną liauką, akivaizdžiai greičiau senėjo ir mirė anksčiau. Tuo tarpu senosios, gavusios jauną liauką, pradėjo... jaunėti. Ne simboline, o visiškai fiziologine prasme – jų gyvenimo trukmė pailgėjo maždaug ketvirtadaliu viso natūralaus gyvenimo periodo. Tai – milžiniškas pokytis. Panašūs rezultatai buvo gauti ir tada, kai melatoninas buvo tiesiogiai leidžiamas senoms pelėms.
Jei šis efektas patvirtintųsi žmonėms, melatoninas būtų ne tik „miego hormonas“, bet ir viena realiausių, biologiškai pagrįstų priemonių lėtinti senėjimą.
Melatoninas kaip ląstelių skydas
Kai kalbame apie senėjimą, dažnai minime antioksidantus. Senstant organizmo gebėjimas kovoti su oksidaciniu stresu silpsta. Ląstelės greičiau „rūgsta“, jų sienelės pažeidžiamos, DNR patiria mikrotraumas. Melatoninas, pasirodo, šiame procese yra ne tik eilinis antioksidantas – jis vienas iš efektyviausių.
Gyvūnų tyrimai rodo, kad melatoninas gali neutralizuoti oksidaciją taip veiksmingai, kad eksperimentinių gyvūnų gyvenimas pastebimai prailgėja. Tai nereiškia, kad ši medžiaga yra stebuklas, tačiau tai rodo, kad jos vaidmuo antioksidacinių procesų tinkle yra daug reikšmingesnis, nei manyta anksčiau.
Ar galėtume tai pritaikyti žmonėms?
Šiuolaikinis mokslas dar nesuteikia kategorinio atsakymo. Tačiau daugybė ženklų rodo, kad esame pakeliui į kur kas gilesnį supratimą apie žmogaus senėjimą. Nauji tyrimai identifikuoja medžiagas, kurios gali turėti ilgalaikį poveikį ląstelių regeneracijai: DHEA, antiuždegiminiai interleukinai, net specifinės kamieninės ląstelės, kurios, kaip nustatyta, egzistuoja suaugusio žmogaus kaulų čiulpuose ir gali virsti beveik bet kuria kūno ląstele.
Vieno Yalės universiteto mokslininko darbas atskleidė, kad suaugusiųjų kaulų čiulpuose slypi ląstelės, galinčios atsinaujinti į širdies, kepenų, inkstų, raumenų, odos ir net smegenų ląsteles. Tai sujaukė dešimtmečius vyravusį įsitikinimą, kad suaugęs žmogus iš esmės nebeturi regeneracinių galimybių.
Įdomiausia tai, kad melatoninas šiame procese – tylus, bet labai svarbus veikėjas. Naujausi tyrimai nurodo, kad ši medžiaga, kartu su keliomis kitomis molekulėmis, gali aktyvinti kamienines ląsteles ir skatinti sveiką regeneraciją, kuri, priešingai nei patologinė, netgi gali apsaugoti organizmą nuo navikų susidarymo.
Ką iš to galime pasimokyti šiandien, kol tyrimai dar tęsiasi?
Nors mokslas dar netaria galutinio žodžio, daug kas rodo, kad melatonino palaikymas gali būti pirmas, paprastas ir saugus žingsnis, siekiant ilgiau išlaikyti kūno jaunystę. Ir čia vėl grįžtame prie miego.
Jeigu norime pratęsti melatonino gamybos trukmę, galime pasitelkti miego akinius, filtrus, kurie blokuoja mėlyną šviesą 1–2 valandas iki miego. Taip kūnas gauna signalą ilgiau išlikti natūralioje tamsos fazėje, o melatoninas cirkuliuoja ilgiau. Rekomenduojama, kad bendras miego laikas kartu su akinių dėvėjimo laiku būtų apie 10–11 valandų – tai leidžia organizmui palaikyti ilgalaikę naktinę hormoninę pusiausvyrą.
Melatonino gamybą galime sustiprinti ir mityba. Avižos, kukurūzai, ryžiai, imbieras, pomidorai ir bananai – tai tik keli produktai, kuriuose natūraliai gausu melatonino. O jeigu norime aprūpinti kūną trptofanu, iš kurio gaminamas serotoninas, o vėliau ir melatoninas, verta dažniau rinktis tofu, varškę, vištieną, kalakutieną, migdolus ar net kukliai atrodančius žemės riešutus.
Galiausiai: senėjimas nėra priešininkas – jis yra mokytojas
Nors skamba paradoksaliai, mokslas šiandien vis dažniau nurodo, kad senėjimas nėra vien degeneracija. Tai procesas, kurį galima modeliuoti, koreguoti ir sulėtinti, jei suprantame jo mechanizmus. Kankorėžinė liauka ir melatoninas – tik vienas kelias, kuriuo judame, tačiau jau dabar jis atveria visiškai naują požiūrį į žmogaus biologiją.
Jeigu ateityje pasitvirtins, kad melatoninas gali sulėtinti, o gal net šiek tiek atsukti laikrodį atgal, gali būti, kad vieną svarbiausių atsakymų apie jaunystę turėjome visada – savo smegenyse, mažoje liaukoje, kuri naktį tyliai dirba mums, net kai mes miegame.
Ir galbūt senėjimo paslaptis – ne bėgimas nuo laiko, o mokėjimas leisti kūnui ilsėtis, atsinaujinti ir gyventi pagal savo natūralų ritmą. Miegas, kuris tampa ne dienos pabaiga, o regeneracijos pradžia, gali būti ta vieta, kur prasideda tikroji ilgaamžiškumo istorija.
